Nors prieš mėnesį Zyplių dvare nuaidėjo paskutiniai tryliktojo profesionaliosios muzikos festivalio „Beatričės vasaros“ akordai, organizatoriai visiškai rimtai patikina, kad jau dabar ruošiamasi kitai vasarai. O kol atiduodamos ataskaitos, jau šį mėnesį bus pateikta ir nauja projekto paraiška Kultūros tarybai, vyksta intensyvus dialogas dėl kitų metų programos. Pastaroji bus dosni pačių garsiausių muzikos padangės vardų, bet intriga, ką žiūrovas išvys keturioliktajame festivalyje, lai pasilieka…

Derliumi juk visada labiausiai džiaugiamasi rudenį, todėl tiek krikštą kaip šio festivalio projekto vadovė šią vasarą patyrusi Eglė Plančiūnienė, tiek šio festivalio idėjos autorė bei ilgametė puoselėtoja Augenija Kasparevičienė praėjusį muzikinį sezoną vertina per savo matymo prizmę.

„Lyginant su pačia festivalio pradžia, festivalis tikrai užaugo. Tapo mūsų krašto neatsiejama tradicija. Pradėdami nekūrėme strategijos, kiek ilgai festivalis gyvuos, matėme tik pagrindinę ašį – greta regioninio lygio kultūros renginių norėjome profesionaliosios muzikos. Pradžia buvo sunki, bet Kultūros taryba mūsų idėjai pritarė ir viskas palengva judėjo pirmyn. Kad tai tęsis tiek metų, tada nebūčiau pagalvojusi…“ – prisipažįsta A. Kasparevičienė ir prasitaria, kad, net ir pasitraukus iš kultūrinių darbinių barų, festivalis, jo turinys, prestižas jai rūpi ir dar ilgai rūpės.

Šiemet pirmą kartą prie projekto vadovės vairo stojusi E. Plančiūnienė atvirai kalba, kad vasara jai buvusi intensyvi: „Atrodo, kad kiekvienam renginiui atiduota 110 procentų savo energijos ir resursų, stengtasi suvaldyti kūrybinius, finansinius ir užkulisių procesus ir daugiau mažiau, manau, pavyko. Devyni koncertai, nors ir pasiskirstė per vasaros savaitgalius, reikia prisiminti, kad paraleliai juk vyko dar ir kitas kultūrinis gyvenimas, be to, vasara, atostogos, asmeninės žmonių šventės, todėl pagrindinis iššūkis rengiant tokio masto festivalius regionuose, sakyčiau, yra auditorija. Todėl visada išlieka uždavinys – kaip ją pasiekti platesnę ar gausesnę. Taip norėtųsi tiek geografiškai plačiau užgriebti, tiek ir vietinės publikos gretas praplėsti. Tačiau nors įspūdingų anšlagų šiemet nebuvo, koncertams parinktos erdvės nebuvo pustuštės – tas labai džiugina.“

Įvardinusi vieną iš uždavinių ateičiai, ji sako, kad antrasis galėtų būti dar spartesnis ėjimasį gylį: „Galbūt geriau mažiau, bet tikrai išskirtinių, įspūdingų, profesionalių koncertų, apie kuriuos pasklistų garsas plačiau ir iš anksto – taip kiekvienas norintis galėtų susiplanuoti juose dalyvauti.“

Ir nors tikriausiai kiekvienas aktyvesnis festivalio lankytojas turi savąjį praėjusio festivalio koncertą – favoritą, organizatoriai sako, jog dėliojant programą bandoma pajusti tiek publikos skonį, tiek pasiūlyti „nišinių koncertų“, praplečiančių muzikos suvokimo ribas, pakylėjančių virš kasdienybės.

„Kartais užtenka reto, bet labai reikšmingo komentaro po koncerto, kad suprastum, jog buvo verta stengtis“, – sako projekto vadovė E. Plančiūnienė ir prisiminė tokio sulaukusi būtent po Tord Gustavsen pasirodymo – žmogus prisipažino dar visą savaitę vaikščiojo paskendęs svečio sukurtoje emocijoje.

„Jei po koncerto driekiasi emocijų šleifas bent tą vakarą, gal kelias dienas ar bent valandą, manau, kad renginį galima laikyti pavykusiu, ir tada viskas, ką darai vardan festivalio, atrodo prasminga“, – kalba E. Plančiūnienė.

Kalbėdamos apie iššūkius, tiek projekto vadovė, tiek A. Kasparevičienė vienbalsiai įvardina tą patį – finansinį aspektą. Galima popieriuje sudėlioti aukščiausio lygio programą, bet jei neturi finansų šiai idėjai įgyvendinti, esi akligatvyje, todėl festivalis gyvuoja Lietuvos kultūros tarybos, savivaldybės prisidėjimo bei vietinių įmonių, ūkininkų ir verslininkų kurstomas.

„Be jų paramos, apskritai festivalis neturėtų galimybės vykti, nes tik surinktos paramos dėka koncertai tampa įperkami kiekvienam. Be to, rėmėjais laikome ir kiekvieną koncerto žiūrovą, juk jei ne jie, argi festivalis apskritai turėtų prasmę! – kalba E. Plančiūnienė ir pasidžiaugia tais, kurie daug triūsia užkulisyje, – visais festivalio talkininkais, ypač Šakių kultūros centro ir jo padalinių žmonių patikimais pečiais, ir priduria: – Juk festivalis neturi savo namų, koncertai vyksta vis kitame paveldo objekte. Kiek geranoriškų žmonių iš atskirų bendruomenių, seniūnijų prisideda, kad renginiai būtų sklandūs, svetingi ir patogūs! Ačiū jiems!“

Ko galima tikėtis keturioliktajame festivalyje? Organizatoriai prasitaria, kad dairomasi naujų erdvių koncertams, ir jau galima sakyti, kad rankomis sukirsta su žymiausiais Lietuvos profesionaliosios muzikos atlikėjais. Jie kitąmet tikrai papuoš „Beatričės vasaros“ festivalį savo talentu ir dovanos išskirtinę progą būti to liudininkais. Be to, ir toliau organizatoriai stengsis plėsti žmonių muzikinius horizontus, nepaliekant paraštėje ir tų, kuriems prie širdies kiek lengvesnis žanras, juk svarbiausia likti ištikimiems kertinei idėjai – būti profesionaliosios muzikos festivaliu, kviesti lankytojus ne tik pasimėgauti koncertais, bet ir aplankyti mūsų dvarus ir bažnyčias, kuriuose gražiai dera muzika, architektūra ir gamta. Festivalis per tiek metų užaugo ir jau spėjo pelnyti ne tik žiūrovų, bet ir jame koncertuojančių ne vien Lietuvos, bet ir užsienio atlikėjų pripažinimą.

Festivalį organizuoja asociacija „Zanavykų seimelis“, iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Šakių rajono savivaldybė, privatūs rėmėjai.