Beatričės vasaros

Aplink tiek daug visokių įtampų, grėsmių, išorinių dirgiklių, nuo kurių atsiriboti ir užsidaryti beveik neįmanoma. Kas gali padėti sielai atsigauti, atrasti ramybę? Gera knyga, muzika, dailės kūrinys… Neįmanoma ir be gamtos. Jeigu ne viskas, tai kas nors iš jų kad pas mus ateitų, o jeigu buvo išėję, kad sugrįžtų. Tad kviečiu visus savo krašto žmones, jų svečius, kaimynus patirti geros muzikos galią. Tebus tai XIII muzikos festivalis „Beatričės vasaros“.

Augenija Kasparevičienė

Kai pragysta lakštingalos, ženklas aiškus ir viltingas – netruks prasidėti ir muzikos festivalis „Beatričės vasaros“. Šiemet jau tryliktasis profesionaliosios muzikos renginių ciklas išliks ištikimas savo kertinei idėjai – nuo birželio iki pat vėlyvo rugpjūčio skleisti muzikos žanrų įvairovę, pristatyti išskirtinius šalies ir užsienio atlikėjus bei pasisvečiuoti ypatingose rajono vietose, neaplenkiant Ilguvos dvaro, kur ant aukšto Nemuno kranto prabėgo mūsų krašto lakštingalos Beatričės Grincevičiūtės vaikystė.

Šiemet programoje – devyni koncertai, pakviesiantys užsukti į Ilguvos bei Zyplių dvarus, Sudargą, Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo ir Šakių evangelikų liuteronų bažnyčias. Festivalio programa įvairi savo žanrine tematika, todėl peno sielai ras įvairios muzikos mėgėjai. O tiems, kurie neabejingi muzikos ir gastronomijos duetui – išskirtinė galimybė vasaros sekmadienio popietę pasinerti į dvaro virtuvės receptų interpretacijas „Beatričės piknike“ Ilguvoje.

Festivalis tradiciškai prasidės simfonine muzika Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje. Birželio 10 d. festivalio pradžią iškilmingai skelbs Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir mecosopranas Ieva Prudnikovaitė-Pitrėne. Orkestrui diriguos Modestas Barkauskas – vienas ryškiausių jaunosios kartos talentų, bendradarbiaujantis su daugeliu svarbiausių Lietuvos orkestrų. Jo profesionalumas yra įvertintas ne vienu svariu apdovanojimu. I.Prudnikovaitės-Pitrėnės žiūrovams pristatyti nebereikia – tai solistė, kurioje talentas ir charizma susitinka aukščiausiame taške. Ji kuria sudėtingiausius mecosoprano vaidmenis Eseno, Braunšveigo, Vienos, Sent Galeno, Rygos ir kt. operos teatruose, nuolat ieško naujų iššūkių ir puikiai save atskleidžia ne tik operos žanre. Programoje skambės G. Bizet, G. Gimenez, M. De Fall, A. Lara, A. Anderson, J. M.Cano kūriniai.

„Kuriančių moterų klubas“ pakvies pakeliauti laiku ir Zyplių dvaro erdves pripildys žymių XX amžiaus moterų gyvenimo prabangos. Koncertas – performansas „Concert No.5”, skirtas operos žvaigždės Maria Callas ir mados imperijos įkūrėjos Coco Chanel jubiliejams atskleis savarankiškų, kuriančių, drąsių ir fatališkų asmenybių likimus, kurie dėl savo dramatizmo nepalieka abejingų.

Karo metais sugriautos senosios Sudargo bažnyčios erdvė savo ypatinga aura visuomet pritraukia festivalio lankytojus. Šiemet čia skambės Artūro Noviko džiazo mokyklos auklėtinių „Jazz Island“ atliekami kūriniai. Kolektyvo repertuare novatoriškai ir netikėtai atsiskleidžia įvairaus žanro muzika – daugiabalse a cappella dainuojantis kolektyvas pasiūlys pasiklausyti nuo įvairių tautų liaudies muzikos iki klasikinių kūrinių ar Lietuvoje bei visame pasaulyje populiarių dainų.

Išskirtinė ir kartu edukacinė programa šiemet, kaip ir pernai, laukia Ilguvoje. „Beatričės piknikas“ turėtų pamaloninti kiekvieno lankytojo skonį: ekskursija, susitikimas su muzikologe Zita Kelmickaite, įgarsinti prisiminimai apie Beatričę, užburiantys apylinkių vaizdai ir Zyplių dvaro virtuvės restorano „Kuchmistrai“ ruošiamos vaišės skambant visada nustebinti pasiruošusio pučiamųjų instrumentų virtuozo, multiinstrumentalisto Sauliaus Petreikio atliekamiems kūriniams.

Po pertraukos festivalio lankytojams vėl duris atvers ir Šakių evangelikų liuteronų bažnyčia. Čia laukia dviejų svečių iš Kanados koncertas. Vienas jų – daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus Kanadoje apsigyvenęs smuikininkas Atis Bankas, kuris laimėjęs milžinišką atranką pradėjo groti Toronto nacionaliniame simfoniniame orkestre, kita – Victoria Kogan – garsių smuikininkų Leonid Kogan ir Elizabeth Gilels anūkė, pradėjusi groti penkerių. Patyrę scenos meistrai – įsimintinas duetas: smuikininkas, dažnai atsiskleidžia kaip tikras muzikos filosofas, ir pianistė, žavinti savitomis kūrinių interpretacijomis.

Dar vienas jausmingas susitikimas, į kurį pakvies Lietuvos jaunosios kartos operos solistų kvartetas „Il senso“, suplanuotas Zyplių dvare. Susibūrę vos prieš trejetą metų sopranai Indrė Anankaitė, Ieva Barbora Juozapaitytė bei tenorai Laimonas Bendaravičius ir Kasparas Damulis turėjo bendrų tikslų: eiti pirmyn, nesustoti ir puoselėti bei skleisti muzikos grožį.

Po lengvesnio repertuaro, laukia tikrai neeilinis prisilietimas prie labiau „šiaurietiškos“ atmosferos. Griškabūdžio bažnyčioje koncertuosiantis tarptautinio pripažinimo sulaukęs Norvegijos džiazo pianistas Tord Gustavsen yra svarbi šios šalies džiazo scenos dalis, jis kūriniuose meistriškai supina džiazo istoriją ir lyrišką grožį, viską praturtindamas impresionistiniais peizažais ir meditacine atmosfera – tuo jis išsiskiria ir įsimena šiuolaikinės muzikos scenoje. Neabejojame – jo muzika liks ilgam ir „Beatričės vasaros“ klausytojų širdyse.

Su pianistu Jean‘as-Marc‘as Luisada iš Prancūzijos festivalio gerbėjai jau turėjo progą susipažinti pernai ir įsitikinti, kad jis groja žiūrovų sieloms. Dažnai fortepijono poetu vadinamas J. M. Luisada šiemet Griškabūdyje koncertuos su Čekijos Talich styginių kvartetu, kuris pripažįstamas vienu geriausiu pasaulyje ir puikiai įkūnija Čekijos muzikos tradicijas. Tikrai verta tai patirti.

Jau tampa kone tradicija, kad vasara palydima ir festivalis uždaromas Zypliuose. Baigiamuosius akordus dovanos NIKO – naujų idėjų kamerinis orkestras. Jį kompozitorius ir dirigentas Gediminas Gelgota įkūrė 2016 metais, kolektyvas yra Vilniaus miesto Rotušės rezidentas, nuolatos atstovaujantis Vilniaus ir Lietuvos vardui svarbių diplomatinių misijų metu, bendradarbiaujantis su pasaulinio lygio atlikėjais. Sakoma, kad NIKO geriausiai apibūdina žodžiai: muzikavimo džiaugsmas, originalumas, drąsa ir išskirtinė atlikimo kokybė.

Už galimybę surengti festivalį organizatoriai dėkingi Lietuvos kultūros tarybai, Šakių rajono savivaldybei, Šakių krašto verslo įmonėms ir atskiriems žmonėms, kurie lieka ištikimi profesionalaus meno rėmėjai ir supranta šio festivalio svarbą gimtajam kraštui. Ir, žinoma, šis festivalis netektų prasmės be auditorijos – dėkojame visiems – ir tiems, kurie jau tapo ištikimais gerbėjais, ir tiems, kurie „Beatričės vasaras“ dar tik atranda.

Tebūna ateinanti vasara dosni šilumos, įsimintinų akimirkų ir dvasią praturtinančių potyrių!

Festivalio organizatoriai

 

Nors prieš mėnesį Zyplių dvare nuaidėjo paskutiniai tryliktojo profesionaliosios muzikos festivalio „Beatričės vasaros“ akordai, organizatoriai visiškai rimtai patikina, kad jau dabar ruošiamasi kitai vasarai. O kol atiduodamos ataskaitos, jau šį mėnesį bus pateikta ir nauja projekto paraiška Kultūros tarybai, vyksta intensyvus dialogas dėl kitų metų programos. Pastaroji bus dosni pačių garsiausių muzikos padangės vardų, bet intriga, ką žiūrovas išvys keturioliktajame festivalyje, lai pasilieka…

Derliumi juk visada labiausiai džiaugiamasi rudenį, todėl tiek krikštą kaip šio festivalio projekto vadovė šią vasarą patyrusi Eglė Plančiūnienė, tiek šio festivalio idėjos autorė bei ilgametė puoselėtoja Augenija Kasparevičienė praėjusį muzikinį sezoną vertina per savo matymo prizmę.

„Lyginant su pačia festivalio pradžia, festivalis tikrai užaugo. Tapo mūsų krašto neatsiejama tradicija. Pradėdami nekūrėme strategijos, kiek ilgai festivalis gyvuos, matėme tik pagrindinę ašį – greta regioninio lygio kultūros renginių norėjome profesionaliosios muzikos. Pradžia buvo sunki, bet Kultūros taryba mūsų idėjai pritarė ir viskas palengva judėjo pirmyn. Kad tai tęsis tiek metų, tada nebūčiau pagalvojusi…“ – prisipažįsta A. Kasparevičienė ir prasitaria, kad, net ir pasitraukus iš kultūrinių darbinių barų, festivalis, jo turinys, prestižas jai rūpi ir dar ilgai rūpės.

Šiemet pirmą kartą prie projekto vadovės vairo stojusi E. Plančiūnienė atvirai kalba, kad vasara jai buvusi intensyvi: „Atrodo, kad kiekvienam renginiui atiduota 110 procentų savo energijos ir resursų, stengtasi suvaldyti kūrybinius, finansinius ir užkulisių procesus ir daugiau mažiau, manau, pavyko. Devyni koncertai, nors ir pasiskirstė per vasaros savaitgalius, reikia prisiminti, kad paraleliai juk vyko dar ir kitas kultūrinis gyvenimas, be to, vasara, atostogos, asmeninės žmonių šventės, todėl pagrindinis iššūkis rengiant tokio masto festivalius regionuose, sakyčiau, yra auditorija. Todėl visada išlieka uždavinys – kaip ją pasiekti platesnę ar gausesnę. Taip norėtųsi tiek geografiškai plačiau užgriebti, tiek ir vietinės publikos gretas praplėsti. Tačiau nors įspūdingų anšlagų šiemet nebuvo, koncertams parinktos erdvės nebuvo pustuštės – tas labai džiugina.“

Įvardinusi vieną iš uždavinių ateičiai, ji sako, kad antrasis galėtų būti dar spartesnis ėjimasį gylį: „Galbūt geriau mažiau, bet tikrai išskirtinių, įspūdingų, profesionalių koncertų, apie kuriuos pasklistų garsas plačiau ir iš anksto – taip kiekvienas norintis galėtų susiplanuoti juose dalyvauti.“

Ir nors tikriausiai kiekvienas aktyvesnis festivalio lankytojas turi savąjį praėjusio festivalio koncertą – favoritą, organizatoriai sako, jog dėliojant programą bandoma pajusti tiek publikos skonį, tiek pasiūlyti „nišinių koncertų“, praplečiančių muzikos suvokimo ribas, pakylėjančių virš kasdienybės.

„Kartais užtenka reto, bet labai reikšmingo komentaro po koncerto, kad suprastum, jog buvo verta stengtis“, – sako projekto vadovė E. Plančiūnienė ir prisiminė tokio sulaukusi būtent po Tord Gustavsen pasirodymo – žmogus prisipažino dar visą savaitę vaikščiojo paskendęs svečio sukurtoje emocijoje.

„Jei po koncerto driekiasi emocijų šleifas bent tą vakarą, gal kelias dienas ar bent valandą, manau, kad renginį galima laikyti pavykusiu, ir tada viskas, ką darai vardan festivalio, atrodo prasminga“, – kalba E. Plančiūnienė.

Kalbėdamos apie iššūkius, tiek projekto vadovė, tiek A. Kasparevičienė vienbalsiai įvardina tą patį – finansinį aspektą. Galima popieriuje sudėlioti aukščiausio lygio programą, bet jei neturi finansų šiai idėjai įgyvendinti, esi akligatvyje, todėl festivalis gyvuoja Lietuvos kultūros tarybos, savivaldybės prisidėjimo bei vietinių įmonių, ūkininkų ir verslininkų kurstomas.

„Be jų paramos, apskritai festivalis neturėtų galimybės vykti, nes tik surinktos paramos dėka koncertai tampa įperkami kiekvienam. Be to, rėmėjais laikome ir kiekvieną koncerto žiūrovą, juk jei ne jie, argi festivalis apskritai turėtų prasmę! – kalba E. Plančiūnienė ir pasidžiaugia tais, kurie daug triūsia užkulisyje, – visais festivalio talkininkais, ypač Šakių kultūros centro ir jo padalinių žmonių patikimais pečiais, ir priduria: – Juk festivalis neturi savo namų, koncertai vyksta vis kitame paveldo objekte. Kiek geranoriškų žmonių iš atskirų bendruomenių, seniūnijų prisideda, kad renginiai būtų sklandūs, svetingi ir patogūs! Ačiū jiems!“

Ko galima tikėtis keturioliktajame festivalyje? Organizatoriai prasitaria, kad dairomasi naujų erdvių koncertams, ir jau galima sakyti, kad rankomis sukirsta su žymiausiais Lietuvos profesionaliosios muzikos atlikėjais. Jie kitąmet tikrai papuoš „Beatričės vasaros“ festivalį savo talentu ir dovanos išskirtinę progą būti to liudininkais. Be to, ir toliau organizatoriai stengsis plėsti žmonių muzikinius horizontus, nepaliekant paraštėje ir tų, kuriems prie širdies kiek lengvesnis žanras, juk svarbiausia likti ištikimiems kertinei idėjai – būti profesionaliosios muzikos festivaliu, kviesti lankytojus ne tik pasimėgauti koncertais, bet ir aplankyti mūsų dvarus ir bažnyčias, kuriuose gražiai dera muzika, architektūra ir gamta. Festivalis per tiek metų užaugo ir jau spėjo pelnyti ne tik žiūrovų, bet ir jame koncertuojančių ne vien Lietuvos, bet ir užsienio atlikėjų pripažinimą.

Festivalį organizuoja asociacija „Zanavykų seimelis“, iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Šakių rajono savivaldybė, privatūs rėmėjai.